Kas iš tiesų daro žmogų muzikalų?

Neuromokslo tyrimai rodo, kad kiekvieno žmogaus smegenys mokosi skirtingai, o muzikiniai gebėjimai nėra nekintantis talentas, kurį vieni turi, o kiti – ne. Tai, kaip stipriai mokymasis keičia smegenis, priklauso nuo daugybės veiksnių, tačiau nuoseklus darbas su instrumentu ir mokymosi patirtis atlieka ypač svarbų vaidmenį.

Kitaip tariant, muzikalumas nėra tik įgimtas bruožas – tai gebėjimas, kuris gali būti ugdomas. Svarbu ne tik tai, nuo ko žmogus pradeda, bet ir tai, kokias galimybes jis gauna mokytis, praktikuotis ir atrasti savo muzikinį potencialą.

Ankstyvas sąlytis su muzika yra svarbus ir labai konkrečiu būdu. Mokantis klausytis muzikos, atpažinti garsų ryšius ir suprasti muzikinę struktūrą, smegenyse formuojasi vadinamosios girdimosios schemos – mentaliniai modeliai, padedantys geriau suvokti ir interpretuoti tai, ką girdime.

Taigi, kas iš tiesų daro žmogų „muzikalų“? Viename tyrime dalyvių buvo paprašyta įvertinti skirtingus muzikinio gebėjimo aspektus. Rezultatai atskleidė, kad svarbiausiais veiksniais žmonės laikė ritmo pojūtį, gebėjimą organizuoti garsą, motyvaciją, bendravimo įgūdžius, asmenines savybes, įvairių gebėjimų derinimą ir patirtį atliekant muziką prieš kitus.

Įdomu tai, kad tokie dažnai akcentuojami gebėjimai kaip „gera klausa“ ar natų skaitymas buvo vertinami žemiau. Tai rodo, kad muzikalumas yra daug platesnė sąvoka nei vien techniniai gebėjimai. Ypač svarbų vaidmenį atlieka žmogaus požiūris, noras mokytis, atkaklumas ir gebėjimas įsitraukti į muzikinį procesą.

Tai atsispindi ir mokymosi procese apskritai – mokinio pastangos bei aktyvus dalyvavimas turi didelę reikšmę jo pažangai.

Tai patvirtina ir eksperimentiniai tyrimai. Viename plačiai aptariamame Schellenbergo tyrime buvo stebimos keturios vaikų grupės: viena lankė muzikos pamokas, kita – teatro užsiėmimus, trečia dalyvavo kitoje meninėje veikloje, o ketvirtoji papildomų užsiėmimų nelankė. Visų grupių vaikų intelektiniai rodikliai šiek tiek pagerėjo, tačiau muzikos pamokas lankiusių vaikų pokytis buvo didesnis.

Mokslininkai pabrėžia, kad šio poveikio nereikėtų aiškinti vien pačios muzikos „stebuklingomis savybėmis“. Tikėtina, kad svarbų vaidmenį atlieka muzikos mokymuisi būdingi procesai: susikaupimas, nuoseklus dėmesio lavinimas, individualus grįžtamasis ryšys, atminties treniravimas ir mokymosi strategijų ugdymas.

Todėl muzikalumas nėra tik gebėjimas, su kuriuo žmogus gimsta. Tai rezultatas aplinkos, patirties, motyvacijos ir galimybės mokytis. Tinkamai palaikomas kiekvienas mokinys gali augti, atrasti savo stiprybes ir kurti prasmingą ryšį su muzika.