Svarbiausias žmogus kambaryje

Manau, kad mokymas yra labai svarbus. Ir kuo daugiau apie tai galvoju, tuo aiškiau suprantu vieną dalyką – pirmiausia mes visi esame ryšio žmonės.

Atėjus naujam mokiniui, esminis dalykas yra užmegzti ryšį. Būtent ryšys labai dažnai lemia, ar pamoka bus sėkminga, ar vaikas jausis saugus, ar jis atsivers ir, galbūt, pamils instrumentą.

Ir tam nebūtinai reikia ypatingos metodikos ar įmantraus mokymo būdo. Kartais svarbiausia yra tiesiog įsiklausyti į vaiką, pastatyti jį į pirmą vietą, paklausti, kaip jis jaučiasi, ko jam šiuo metu reikia, ar jam ko nors trūksta. Man tai yra pats pagrindas. Visa kita ateina po to.

Mes visi esame žmonės. Norime būti suprasti, priimti, mylimi ir gerbiami. Vaikai šiuo požiūriu nesiskiria nuo suaugusiųjų. Mes galime būti skirtingo amžiaus, dydžio, turėti skirtingą patirtį, tačiau autentiškumo, saviraiškos ir priklausymo bendruomenei poreikis išlieka.

Kai mokinys ateina į pamoką, aš stengiuosi jį priimti taip, tarsi tuo metu jis būtų pats svarbiausias žmogus pasaulyje. Nes juk tam tikra prasme taip ir yra.

Vadovaujuosi viena paprasta taisykle: svarbiausias žmogus pasaulyje yra tas, kuris šiuo metu yra prieš tave.

Vaikai labai greitai pajunta, ar jie iš tiesų yra matomi ir girdimi. Kai jie jaučia, kad yra svarbūs, jie atsiveria, pradeda daugiau kalbėti, šypsosi, rodo save. Ir tai jau yra pirmasis žingsnis į tikrą ryšį.

Atsisėdę prie instrumento mes ne visada iš karto puolame „mokytis“. Aš paklausiu, ką jie norėtų groti, kokia jų nuotaika, kaip jie norėtų pradėti pamoką.

Juk tai yra laikas apie juos. Todėl jų nuomonė, jų norai ir jų pasidalinimas man yra svarbūs.

Galiu turėti puikią pamokos struktūrą, daug žinių ir aiškų planą, tačiau jei tuo metu nesiklausysiu vaiko, visa tai gali būti neefektyvu. Pirmiausia turime sukurti dirvą, kurioje vaikas būtų pasiruošęs priimti informaciją.

O tam mokytojas turi pastebėti, kas šiuo metu vyksta mokinio viduje.

Vienas vaikas ateina apatiškas. Kitas – kupinas energijos ir sunkiai nustygstantis vietoje. Trečias galbūt nori daug kalbėti, o ketvirtas – visai nekalbėti.

Man atrodo, kad būtent čia ir atsiskleidžia pedagogo grožis – gebėjime priimti kiekvieną vaiką tokį, koks jis tuo metu yra, ir suteikti jam būtent tokią pagalbą, kokios jam reikia.

Vienas iš mano mokymo principų – groti su vaiku tai, ką jis pats nori groti.

Žinoma, ne visi vaikai dar geba realistiškai įvertinti savo sugebėjimus. Kartais vos pradėjęs groti mokinys jau nori atlikti labai sudėtingą kūrinį.

Tačiau aš stengiuosi vaikui iš karto nesakyti „ne“.

Mes pabandome. Paklausome kūrinio. Pažiūrime, kas jame vyksta. Galbūt pagrojame mažą jo dalį.

Ir net jeigu paaiškėja, kad visas kūrinys šiuo metu dar per sudėtingas, vaiko noras jau buvo išgirstas.

Jam nebuvo pasakyta: „Tu dar negali.“

Jam buvo pasakyta: „Aš girdžiu, ko tu nori. Pažiūrėkime kartu.“

Man tai yra labai svarbu.

Nes kartais didžiausias pokytis pamokoje prasideda ne nuo to, ką mokytojas pasako ar parodo prie instrumento. Jis prasideda nuo jausmo, kurį vaikas išsineša: aš buvau išgirstas, aš buvau priimtas, mano noras buvo svarbus.

Ir tik tada prasideda visa kita.